Labai sunku prisiversti knygą perskaityti nuo pradžios iki pabaigos.. Įpusėjus visada atsiranda įdomesnė nei prieš tai buvusi. Užburtas ratas. Bet „Erškėčių paukščiai“ busiu priversta perskaityti, noriu to ar ne. Pirmiausiai dėl to, kad principas – visos SSRS bobos skaitė (įskaitant ir mamą) ir su kolege atsirado apie ką padiskutuoti.

Suintrigavo moterų pasakos, jog tai tokia meilė, kurios šiais laikais nėra.. Juk aplinkui tik aistros troškimas, seksas. Nors tais sovietiniais laikais knygą „Erškėčių paukščiai“ buvo sunku gauti, o viena iš priežaščių daug sekso scenų..

Kol kas iki jų nepriėjau, dabar ties ta vieta, kai kunigas grįžta į Drohedą po kažkiek metų (išvažiavo, nes bijojo, kad „nepaslystų“), o Megę (jau pilnametė 18) kenčia dėl tėvo ir brolio netekties.

Nemanau, kad kunigo meilė paauglei  yra tokia jau tyra. Tiek metų celibato, turi juk kažkokia aistra ankščiau ar vėliau prasiveršti.

Sutinku su moterimis, sunku mylėti ir nieko nereikalauti iš to žmogaus.. Mylėti besąlygiškai.

Nors yra tokių vietų knygoje, kur suprantu, jog yra svarbesnių dalykų nei ego ir labai daug reikia pastangų, kad galėtum būti moteriška moteris, mylinti mama, žmona, meilužė.

P.S. Tikiuosi pabaigsiu.. Jau norisi grįžti prie „Niujorko šešėliai“… Ten spekuliantas, bėglys iš Prancūzijos,  mylisi su rusų modeliu Nataša.